Mūsų mokykla dalyvauja tarptautiniame Comenius projekte „Savanorystė. Duok tam, kad gautum mainais“ finansuojamame Europos Komisijos, kuris yra dalis programos Mokymasis visą gyvenimą, Lietuvoje administruojamas Švietimo mainų paramos fondo.

           Labai apsidžiaugiau, sužinojęs, kad vyksiu į Italiją. Pirmiausia, labai norėjau pamatyti ir pažinti šią šalį. Įdomu buvo sužinoti kaip gyvena, bendrauja italai, kokia jų kasdienybė, laisvalaikis, kaip vyksta pamokos mokykloje, kokie kultūriniai panašumai, kokie skirtumai. Aišku, tai mane ir baugino: kaip priims šeima, kaip susikalbėsim, ar tikrai jie tokie triukšmingi. Tačiau šiandien žinau, kad tai puiki priemonė išbandyti save, pažinti aplinką.

           Iš Latvijos į Romą AirBaltic lėktuvu skridome tris valandas. Kelionė tikrai neprailgo, nes bendravome, žiūrėjome pro langus į vaizdus, bei žaidėme iPad. Išėjus iš aerouosto, tikėjausi karšto oro, bet Italijoje jis buvo panašus kaip ir pas mus, kaip tik tinkamas ekskursijoms. Apvažiavome Romą, sustojome apžiūrėti žymesnių objektų, o jų čia iš tiesų be galo daug: Trevi fontanas, Panteonas, bažnyčios, paminklai ir kita. Koliziejų, taip pat mačiau, tačiau tik pro autobuso langą – būtinai grįšiu dar kartą ... Po ekskursijos laukė ilga kelionė link Baiano miesto. Per tą laiką susipažinome ir susidraugavome su vaikais iš kitų šalių. Kai buvome arti Baiano miesto, pradėjome truputį nerimauti, galvoti apie būsimas šeimas.

         Taigi, išlipome, susiskirstėme kas pas ką gyvensime ir važiavome naujųjų namų link. Mane pakvietė Armando. Atvykus, Armando supažindino su tėveliais ir savo jaunesniuoju broliu, aprodė namus. Namai labai erdvūs, didžiuliai kambariai su sietynais, gana ryškių spalvų sienos, priderinti baldai. Susipažinome, bendravimą šiek tiek apsunkino, tai, kad angliškai jie nekalba, tad bendravome „Google translate“ pagalba. Pavalgėme labai sočią ir skanią vakarienę: spagečiai, kepsniai, bulvių kukuliukai... Viskas vos tilpo. Tada aš jiems parašiau, jog noriu įteikti suvenyrus, bet deja taip jau nutiko, kad mano lagaminas su suvenyrais pateko kitam žmogų. Laimė, kad nesusipratimas truko labai trumpai - kaip tik kažkas paskambino į telefoną, aš parašiau, kad ten ne mano lagaminas ir važiavome jų pasikeisti. Įteikiau atsivežtus suvenyrus: šakotį, marškinėlius su ženklu „Biržai“, dėlionę, šokoladus bei lietuviškus saldumynus, informacines knygeles apie Biržus bei Lietuvą, dar truputį pabendravome ir taip baigėsi įdomi ir nuotykinga diena. Bendravimo pradžiai pagelbėjo patirtis kai kovo mėnesį pas mane gyveno prancūzaitė Colline.

          Kitą dieną mūsų laukė sutikimas mokykloje. Pradžioje vyko susitikimas, kuris mums nebuvo toks įdomus, tačiau po to - mokinių šokiai ir dainos, buvo tikrai labai įdomūs, užvedantys. Pati mokykla yra gana maža, ten mokosi tik pradinukai. Mokykla tvarkinga, perdažyta, tačiau baldai gan senoki. Po sutikimo nuvažiavome pavalgyti. Prinešė valgyti tiek daug, kad nebesulaukę paskutinių patiekalų išlėkėm žaisti futbolo. Italai labai mėgsta futbolą, bet kiek supratau, tai jie labiau domisi rezultatais, nei žaidžia jį. Aplankėme Avella griuvėsius, šokolado fabriką, paskui su Vaivos šeima ir su savo naujuoju draugu Armando važiavome į Neapolį, prie Adrijos jūros. Nors ir esu pabuvojęs 13 šalių, tačiau niekur neteko matyti juodo smėlio. Pasirodo nuo paplūdimio smėlis kaip anglis yra nuo šalia esančio Vezuvijaus, garsieji Neapolio šiukšlynai taip pat ne tokie jau ir baisūs, kaip pasakojama, priešingai į akis krinta tik senovinė architektūra, gėlynai ir besišypsantys žmonės.

         Pasigrožėję įspūdingais gamtovaizdžiais, siauromis gatvelėmis, pastatais, prisivalgėme ypatingai skanių itališkų ledų. Porcijos nežmoniškai didelės net man... Vakare grįžome namo. Namuose vėl laukė gausi vakarienė. Prisivalgę pabendravome, pažaidėme stalo futbolo ir ėjome miegoti.

         Trečiadienį važiavome į Pompėjos miestą. Šis miestas buvo nušluotas po ugnikalnio Vezuvijus išsiveržimo, dabar atkastas ir gausiai lankomas turistų. Tai tikrai įspūdinga vieta. Per pietus kaip visada labai daug prisivalgėme ir iškūrėme į Sorento – taip pat labai gražų, jaukų miestelį. Nors atstumas ir nedidelis, tačiau eismas intensyvus, vėlavome net dvi valandas, tačiau tai negadino nuotaikos ir nesutrukdė ekskursijų - viskas buvo puiku.

         Ketvirtadienis. Kelionė į Neapolį, kuris yra labai arti nuo Baiano. Tai didelis Italijos miestas, pilnas dangoraižių, įvairiausių pastatų. Mus sutiko Regioniniuose rūmuose, kur susirenka valdžia, iš atskirų regionų. Paskui aplankėme Castel Dell‘ovo pilį, kuri stovi nuostabioje vietoje, prie jūros. Po ilgų ekskursijų, mūsų laukė tikra Itališka pica. Jau buvau girdėjęs, kad jos labai skanios, tačiau paragavus skonis buvo tiesiog pasakiškas, kitokios nei Lietuviškos. Daug kas picų neįveikė, nes jos labai didelės, tačiau aš pajėgiau.

         Paskutinę šios kelionės dieną mes važiavome į Kazerto (Caserta) rūmus, pavaikščiojome po vidų ir jei ne gidė – būtume pasikildę, nes rūmai labai dideli, ir jie turi daugybę kambarių. Įspūdingas šių rūmų sodas, be galo graži aplinka, gėlynai, medžiai. Grįžę iš rūmų važiavome su mano Italu draugu Armando pas kitą jo draugą, kuris priėmė Medą. Kartu važiavo Vaiva, Italų vaikai ir vienas prancūzas. Kai atvažiavome, pamačiau didelį, gražų namą su kiemeliu viduje, kuriame yra baseinas, auga palmės, medžiai. Ten mus pavaišino spagečiais, kupranugario kepsniu ir aligatorių dešra. Kartu draugiškai pažaidėme futbolą ir puikiai praleidome laiką. Vakare mokykloje buvo labai panaši į Kaziuko mugę panašus renginys. Vaikai pardavinėjo, pirko prekes. Atstovai iš kitų šalių taipogi pardavinėjo prekes. Atsisveikinimo proga vaikai šoko, grojo muzika. Po viso šito važiavome į piceriją. Ten linksmai praleidome laiką, atsisveikinome su kitais vaikais.

        Šeštadienį atsikėlėme labai anksti, atsisveikinome paskutinį kartą ir išvažiavome į aerouostą. Visas šeštadienis buvo paaukotas keliavimui. Grįžome apie devintą valandą vakaro, pasipasakojome įspūdžius tėvams ir dar spėjome pažiūrėti futbolo rungtynes. Mano nuomone italai labai emocionalūs, nuoširdūs, mylintys savo šalį ir ja besididžiuojantys žmonės. Labai gaila buvo atsisveikinti su naujais draugais ir šeima. Dar kelias diena ausyse skambėjo itališki žodžiai. Puikus dalykas yra tokie projektai! Jie skatina mokytis kalbų, domėtis pasauliu.

 

Domantas Dilys

7b klasė